Mano vidinio vaiko istorija (II)
Kaip nuo mažų dienų mane grūdino traumuojantis elgesys ir kas slypi po išoriniu šarvu
Prisimenu, kad esu nešama ar vežama palei tvorą, už kurios matau pasiutusiai daug žiedų – vaismedžių ir gėlių. Mane apėmusi grožėjimosi nuostaba. O tada priešingoje pusėje pamatau bažnyčios smailę ir – dungst – visiškai priešingas, nemalonus jausmas. Panašiausio į nerimą, sumišusį su kartėliu, nes suprantu, kad darželis jau nebetoli.
Tą jausmą pajuntu ir dabar, iš tolo pamačiusi bet kokios bažnyčios smailę. Kaip ir nerimo bei ilgesio mišinį, kai išgirstu praskrendančio lėktuvo gaudesį. Kai pirmą kartą jį išgirdau (ar tiesiog atkreipiau dėmesį), buvau užsilipusi ant metalinės karstynės, nuo kurios stebėjau už tvoros esančią gatvelę, kuria į darželį ateidavo tėvai – buvau sukaustyta laukimo, kada mane pasiims.
Tuo metu man galėjo būti kokies 3 metai, bet ir tai nėra mano anksčiausi prisiminimai.
Atsiminimų darželis
Viena vertus, atmintis yra esminis raktas, padedantis atrakinti santykių su tėvais, o vėliau ir kitais reikšmingais asmeninis, istoriją. Tačiau, pischologų nuomone, pernelyg ankstyvo raidos etapo prisiminimai gali būti psichologinės traumos indikacija. Kaip ir priešingai – vėlesnių, verbalinių etapų prisiminimų trūkumas gali būti trauminės disociacijos pasekmė (tokiu atveju gali pagelbėti hipnoterapija).
Be to, iš kognityvinių mokslų žinoma, kad atsiminimai nėra toks jau patikimas dalykas – dažnai tai būna ne mūsų pačių atmintis, o kažkieno kito papasakotos istorijos ir jų inspiruotas emocinis santykis.
Bet šie mano prisiminimai yra paremti momentine situacijos „nuotrauka“/“įrašu“ ir su juo susijusiu jausmu (kurį galiu pajusti ir dabar bei dėl to įvardinti), ir toli gražu nepretenduoja į istoriją, kurioje būtų atpasakojimo vertas naratyvas.
Pavyzdžiui, per dailės terapiją, kai reikėjo prisiminti pirmuosius artimųjų vaizdinius, prisiminiau ne tik virš manęs esančią lempą, po kuria mane kažkas nešiojo, bet ir priešais esančią plytų sieną – tokią galėjau matyti tik bendrabučio balkone, tėvams palikus mane miegoti vežimėlyje.
Aplinkybes, žinoma, įsivardijau vėliau, bet su šiais įspūdžiais susijusius jausmus man labai sunku apibūdinti – nes tai neabejotinai neverbalinis, kūdikiškas laikotarpis. Tačiau, jeigu tokius dalykus atsimenu, tikėtina, kad patirtys sukėlė anaiptol ne teigiamas emocijas (neigiamus jausmus sukėlusias aplinkybes instinktyviai įsiminti svarbiau, nei teigiamas situacijas).
Tuo tarpu iš pirmojo darželio, į kurį patekau būdama kalbanti dvimetė, atsimenu ne tik kai kuriuos įvykius, bet ir esminių herojų vardus. Pavyzdžiui, neišdildomą vaikystės įspūdį paliko šeimininkė Zoja, kuri nenorinčiam valgyti vaikui per prievartą į burną grūdo maistą. Kadangi pati buvau nevalgi, matyt, suvokiau kas manęs laukia, jei nevalgysiu.
Vėliau, prisidėjus tėvo auklėjimo metodams, kurių dėka prie stalo praleisavau „amžinybę“ – buvau įpratusi žaisti su maistu (ir kontenpliuoti!), slėpti ir išmetinėti maistą (strateguoti!). Kokia nuostaba man buvo pradinėse klasėse išgirsti, kad kažkas pavalgo ir eina nuo stalo. Nors, įžengus į paauglystę, į valgymo sutrikimą tai neperaugo, tylaus oportunizmo sėkla suaugusiųjų diktatui jau buvo pasėta.
Žmogui, kuriam vaikystėje trūko maisto, gali būti sunku suvokti kame problema. Bet pagalvokit, kokią bjaurią sąsają tokiu „rūpesčiu“ galima implantuoti į vaiko pasąmonę. „Nevalgysi – neišgyvensi; nenori valgyti/gyventi – mes tave priversime“.
Taigi ačiū pirmiesiems maitintojams. Suprantu, kad toks rūpesčio pobūdis - ar pavalgei – kodėl nesuvalgei?! Ar tau nešalta – apsirenk! (dar vienas, mano supratimu, vaiko pojūčių ignoravimo būdas) - susiformavo pokario kartoje – jai nerūpėjo kaip jautiesi ir ką galvoji. Bet „nesuprantu“, kodėl investavusi į savo vaikus būtent šia valiuta, gražos ji nori visiškai kita, paremta emociniu ryšiu.
Taigi, tikėtina, kad pirmasis mano didžiulis nusivylimas tėvais ir įvyko jiems mane atidavus į tą darželį. Kuomet atlikinėjau vedamą meditaciją, kurioje buvo dirbama su emociniu kūnu, nuosekliai einant per kiekvieną amžiaus tarpsnį, priėjus 2-3 m. laikotarpį, mane užsėmė gilus nusivylimo jausmas ir jį lydintis verksmas (o tokie dalykai praktikose man nėra dažni). Kad to darželio, švelniai tariant, nemėgau, liudija močiutės prisiminimas: ji sakė, kad atėjus manęs pasiimti, užtikrinai prašiau paimti vežimėlį ir ten niekada nebegrįžti. Taigi tikslesnis šios patirties įvardijimas būtų toks: tame darželyje aš kentėjau.